2011 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Apie ruginę DUONĄ

Duona žmogaus mityboje užima labai svarbią vietą. Jos sudėtyje yra baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų ir vandens - visų organizmui reikalingų pagrindinių maisto medžiagų.
Pagrindinės žaliavos duonai yra miltai ir vanduo, o pagalbinės - druska, raugas, mielės, bulvės ir kt. Skoniui pagerinti į tešlą dedama cukraus, kmynų, saulėgrąžų.
Ruginei duonai išpurenti vartojamas raugas, arba raugas ir mielės, o kvietinei - mielės. Rauge yra mielių ir pieno rūgšties, kurie duonai duoda malonų rūgštų skonį. Seniau šeimininkės ruginei duonai užraugti dažnai nevartodavo jokio raugo, bet metų metais neplausdavo duonkubilio, ir jame užmaišyta tešla savaime pradėdavo rūgti. Taip daryti žinoma nehigieniška ir nepatariama.
Kai raugo nėra, prieš kepant duoną jį reikia pasigaminti (jei žinoma neturite geros draugės, kuri jo turi ir gali jums jo atpilti:)). Štai toks ruginio raugo paruošimo receptukas nurodytas mano senutėlėje knygoje ''Valgių gaminimas'' -  imama 100 g ruginių miltų, 5 g šviežių mielių, 200-300 ml šilto vandens, viskas sumaišoma ir laikoma šiltai. Maždaug po paros jis jau tinka duonai užraugti. Pagamintame rauge yra ne tik mielių grybelių, bet ir pieno rūgšties bakterijų. Taigi , taip pasakojama knygoje, bet kadangi aš turiu gerą draugę, raugo gavau jau gatavo:), todėl šio receptuko dar neesu išbandžiusi, bet žadu ateity išbandyti, visgi rūpi kaip gautųsi.
Kitą, kvietinio raugo paruošimo būdą rasite pas Aguonėlę, išsamiai aprašytą ir išbandytą.
Ar iškepusi duona, galima pažinti iš skambesio. Jei kepalo apačia, pabarbenus pirštais, aiškiai skamba - duona iškepusi. Iškeptą duoną patartina atvėsinti kambario temperatūroje.
Na ir galiausiai, štai ir mano duonelės bandymas:). Kadangi neturiu spec. kildinimo krepšelio, manoji ne tokia gražuolė, bet skonis turbūt nesiskiria. Nors skaičiau, kad kiekvienos šeimininkės duonos rūgštis yra kitokia. Tai priklauso nuo pieno rūgšties ir kitokių bakterijų, kurios įsiveisia rauge. Todėl gaminant raugą, patariama įpilt nors pusę stiklinės rūgusio pieno.
Šios duonos receptuko nedėsiu, nes jį rasite pas Aguonėlę, aiškiai ir išsamiai aprašytą.
P.s. į tešlą dėjau saujelę saulėgrąžų.

''Beveik ruginė duona''
Naudota literatūra - knyga ''Valgių gaminimas'' (joje nurodytos rinktos literatūros išleidimo metų vidurkis 1955 m.)

3 komentarai:

  1. Na ir sveikinu su pirma duonike!!!
    aš šią irgi kepiau vėl praeitą savaitę. Nusprendžiau, kad reikia maximum kiekio vandens tada jinai daug korėtesnė būna. Tau patiko?
    Iš tikrųjų mintis ir man kilus buvo dėti saulėgrąžų, bet patingėjau jas pakepinti ir taip visai nedėjau...na nieko, nepaskutinį kartą kepta buvo :))

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dar kartą atsiverčiau nuotrauką... o pas tave jinai kažkaip ne taip tolygiai visa apskrudus. Apačia daugiau nei viršus...kepei su vintiliatoriumi ar be? ar dujinė orkaitė?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jo Aguonėle gerai pastebėjai, pas mane apačia daugiau pakepusi:) Mano senutė be ventiliatoriaus ir dujinė orkaitė, o šis blynas pas mane šiek tiek pasvilęs, ruginę duonytę kepiau jau antrą kart ir turiu pasakyti, kad pirmas kartas geriau vykęs buvo, pagal draugės duotą paprastutį receptą, ir apačia ir viršus buvo tolygiau iškepę, o ir duonytė smulkiai korėta buvo, ši gavosi įvairiai ir stambiai ir smulkiai korėta, o juk tai nėra gerai:( matyt būsiu perrūginusi tešlą, gerokai per ilgai palaikiau, o ir iškepti nesugebėjau gražiai:(. Skonis duonytės tai geras.
    Na bet nenuleisiu rankų ir bandysiu bandysiu vis, sekantį kart kepsiu pagal draugės duotą receptuką, tai įdėsiu kaip gausis:)

    AtsakytiPanaikinti